Kodėl verta keliauti?

Ar negalite apsispręsti, koks geriausias būdas praleisti savo atostogas? Mes turime atsakymą! Tai – kelionės. Keista, tačiau kelionės baugina kai kurios žmones. Galbūt jie nepagrįstai baiminasi įvairių rūpesčių? Pavyzdžiui, išlaidų kelionių bilietams. Tačiau aviabilietai internetu dabar tokie pigūs, jog neverta net svarstyti prieš užsisakant kelionę į savo svajonių šalį. Ypač didelis kelionių pasirinkimas jūsų laukia greitai.lt! Tik ten rasite pačius palankiausius skrydžių pasiūlymus. Tiesa, jų tiek daug, kad iš tiesų gali būti nelengva išsirinkti tinkamiausią. Tad, kodėl nenukeliavus visomis siūlomomis kryptimis iš eilės? Juk aviabilietai internetu tokie pigūs, o rinktis keliones savo atostogoms tikrai verta! Būtų beveik neįmanoma išvardinti visų priežasčių, kodėl verta keliauti, tačiau pasidalinsime keliomis iš jų. Neabejojame, jog kelionės jus ims vilioti tikrai daug labiau. Ypač žinant, jog pigūs skrydžiai pasiekiami ranka!Red-DVI-BA-Travel[1]

Vienas iš didžiausių keliavimo privalumų yra tas, jog kelionės leidžia pabėgti nuo rutinos. Keliaudami tikrai negalvosite apie kasdienį gyvenimą ar problemas darbe. Kelionės padės pažvelgti į esamą situaciją iš šalies ir įvertinti tikrąjį problemų mastelį. Netruksite suprasti, jog didžiąją dalį streso susikuriame patys, nes gerokai pervertiname kasdienius rūpesčius. Juk daug svarbiau branginti žmones, kurie yra šalia mūsų, o ne švaistyti energiją stresui, kuris neturi visiškai jokio pagrindo. Keliaudami suvoksite, kad visos problemos yra laikinos ir gyvena tik mūsų galvose. Tad, jei jaučiatės kamuojami nuolatinio streso – pats metas leistis į nuotykių pilną kelionę! Nauji ir kvapą gniaužiantys įspūdžiai leis pabėgti nuo kasdienybės, o grįžimas į rutiną su naujomis jėgomis nebus toks bauginantis.

Galimybė pažinti kitas kultūras bei įvairius žmonės yra dar vienas nuostabus kelionių naudos pavyzdys. Keliaudami turime unikalią galimybę pamatyti visiškai kitokią kasdienybę bei gyvenimo būdą. Tai mus gali labai daug ko išmokyti. Galbūt net pakeisti mūsų požiūrį į tam tikrus dalykus ar reiškinius? Kelionės – pačios geriausios geografijos bei istorijos pamokos! Tai, ką anksčiau žinojote apie vieną ar kitą šalį – pasipildys visiškai naujomis spalvomis. Jau pačiomis pirmosiomis kelionės akimirkomis suprasite, jog bendravimas su vietiniais žmonėmis yra pats geriausias būdas pažinti svečią šalį. Taip pat susirasite naujų draugų. Juk taip smagu užmegzti naujas ir daug žadančias pažintis!

Ar pagalvojote, jog keliavimas taip pat gali būti vienas geriausių būdų pažinti save? Tik keliaudami į nepažįstamą šalį susiduriame su tokiomis situacijomis, kokių niekuomet nepatirtumėme savojoje šalyje. Kelionės yra tam tikras būdas išeiti už savo komforto zonos ribų. Tad, jei norite geriau pažinti save – rinkitės keliones. Galbūt nustebinsite save? Juk keliaujant atsiskleidžia pačios įvairiausios charakterio savybės! Ar visą gyvenimą manėte, jog esate nedrąsus žmogus? Kelionėse neabejotinai turėsite susidurti su situacijomis, kuriose atrasite šiuos savo bruožus. Nedvejokite ir atsiverkite nuostabiai avantiūrai keliauti vienam!

Žinoma, paminėjome tik kelis svarbiausius keliavimo privalumus, tačiau jų yra nesuskaičiuojama galybė. Kodėl nesusiruošus į kelionę ir nesudarius savojo sąrašo? Garantuojame, jog keliaudami patirsite tik malonius dalykus, o jei ir pasitaikys koks nors išbandymas – jis jus tik sustiprins. Juk taip nuostabu turėti ką prisiminti. Kelionės iš tiesų padovanos neįtikėtinai daug įspūdžių bei nepamirštamų akimirkų. Paskubėkite ir ruoškitės kelionių atradimams. Pasaulis laukia jūsų. Jis visada atviras, tad būkite atviri ir jūs. Leiskitės į gyvenimo nuotykį ir aplankykite naują ir dar nepažintą šalį bent kartą į metus!

Airbnb

Airbnbairbnb[1] – tai jau daugiau nei šešerius metus, nuo 2008-ųjų gyvuojantis tarptautinis tinklalapis, padedantis turistams rasti nemokamą patogią nakvynę pas privačius asmenis. Kitaip tariant, puslapyje gali registruotis ir tie, kurie ieško nakvynės, ir kurie gali ją suteikti. Tinklalapio sumanytojai džiaugiasi sėkme: nakvynę galima rasti net 34 tūkstančiuose viso pasaulio miestų daugiau nei 190 šalių.

Tinklalapio Airbnb įkūrėjai lėšų gauna iš asmenų, kurie nori rasti pigesnės nakvynės alternatyvą. Būstų pasirinkimas – taip pat labai platus: rasti galima netgi apartamentus, tačiau dažniau pasirenkami ekonomiškesni ir mažiau prabangūs variantai. Didžiausias paslaugos privalumas – kad kambarį nakvynei galima išsinuomoti net iki kelių kartų pigiau nei šią paslaugą siūlo viešbučiai. Išsinuomojus kambarį dienai, kelioms, savaitei ar net visam mėnesiui, svečias gauna atskirą kambarį, kartais – ir atskirą dušą, tualetą ar virtuvėlę. Dažniausia Airbnb nuomininkai aprūpinami higienos reikmenimis, jie gali skalbti drabužius, naudotis šaldytuvu, naršyti internete ir t.t.

Paslaugos privalumų yra gana nemažai: turistai gauna galimybę apsistoti įvairesnėje aplinkoje, atsidurti tarp tam tikros tautybės žmonių, geriau pažinti jų kultūrą, užmegzti naujas pažintis ir susirasti naujų draugų, kurie drauge keliautų po šalį ar miestą ir padėtų geriau juos pažinti. Turistai gali rasti ir tokių pasiūlymų, kur galima gyventi be šeimininkų ir galima naudotis visais jų daiktais, buitine technika. Pripažinkime, net ir viešbučiai tokių galimybių ne visuomet gali pasiūlyti 🙂
Norintys išbandyti (ar pasiūlyti draugams) gaukite €18 nuolaidą pirmai nakvynei spausdami šią nuorodą.

Japonija ir Mikronezija 2013

Pasitaiko pigūs bilietai į Tokijų, tačiau kyla smalsumas jau tik už kelių tūkstančių kilometrų nuo Japonijos esančias sunkiau ir brangiau pasiekiamas paslaptingas Mikronezijos regiono Ramiojo vandenyno salas, labai įdomias savo unikalia kultūra, kur dėl didelių atstumų gyvenimas nedaug pasikeitęs per tūkstančius metų. Ši kultūra plečiantis mobiliųjų telefonų, interneto ryšio tinklui sparčiai nyksta, tad reikia skubėti ją pamatyti.

Lapkričio 11 d., pirmadienis

Japonų oro linijų lėktuvu po naktinio skrydžio ryte atvykstame į Tokijo oro uostą. Labai paprastai be jokių nuotykių pereiname pasų kontrolę ir greituoju traukiniu nuvykstame į Tokijo stotį. Apsistojame šalia esančiame gražiame japonišku stiliumi dekoruotame viešbutyje. Einame pasivaikščioti. Nueiname į šalia esantį Ginza prabangių parduotuvių rajoną. Iš ten nuvykstame į kitą apsipirkimo rajoną Haradžuku, kur siaurose gatvelėse matome daug kalėdinėmis vitrinomis išpuoštų parduotuvėlių. Užėjus lietui užsukame į sushi restoraną, kur prisivalgome sumokėdami atrodo visai nedaug – po 20 Lt. Iš ten metro nuvykstame prie naujai pastatyto bokšto – Tokyo Sky Tree, šiuo metu esančio aukščiausiu pasaulyje, tačiau bilietų nėra ir pakilti į apžvalgos aikštelę negalime. Nuvykstame į naktinio gyvenimo rajoną Šindžuku, pakylame į miesto savivaldybės apžvalgos aikštelę pasigrožėti naktinio miesto vaizdu, už tai mokėti nereikia. Apeiname šalia esantį raudonųjų žibintų kvartalą bei siaurose gatvelėse esančių klubų rajoną Golden Gai.

Lapkričio 12 d., antradienis

Kiek pamiegoję keliamės ir 4 val. ryto einame į milžinišką Tsukidži žuvų turgų žiūrėti tunų aukciono, tačiau pavėluojame, nes tam tikras turistų skaičius jau įėjo ir daugiau neleidžama. Reikėjo ateiti valanda anksčiau, taria besišypsantis policininkas. Grįžę į viešbutį kiek pamiegame ir nuvykstame į Ueno parką tikėdamiesi pamatyti tvenkiniuose augančius lotosus, tačiau vietoj jų pamatome kažkokius keistus didžialapius augalus. Apžiūrėję vėl išvykstame į oro uostą ir išskrendame į Mikroneziją. Su trumpu persėdimu Guame, 2 val. nakties leidžiamės Japo oro uoste.

Japas, Mikronezija
Japas, Mikronezija

Federacinės Mikronezijos Valstijos – valstybė, kurią sudaro per 600 Ramiojo vandenyno salų. Japas yra viena iš keturių Mikronezijos valstijų, labiausiai nutolusi į vakarus. Valstiją sudaro pagrindinės Japo salos su sostine Kolonija ir keletas aplink esančių nutolusių koralinių salelių grupių.

Į šią valstiją patekti nėra paprasta, su išoriniu pasauliu ją jungia vos du savaitiniai skrydžiai. Lėktuvo bilietai yra labai brangūs, iš Japonijos už kelionę pirmyn-atgal tenka pakloti mažiausiai 2800 Lt, o iš Jungtinių Amerikos Valstijų net apie 5000 Lt, iš Europos apie 6000-7000 Lt.

Pustuštis lėktuvas nusileidžia nedideliame oro uoste, kurį sudaro medinė tradiciniu stiliumi pastatyta trobelė. Praėjus pasų kontrolę besišypsanti spalvingais tradiciniais rūbais apsirengusi moterėlė kiekvienam atvykusiajam ant uždeda iš gėlių nupintą juostą.

Lapkričio 13 d., trečiadienis

Japo sala yra labiausiai paisanti tradicijų iš visų Mikronezijos valstijų. Tik išėjus iš sostinės „miesto“, iš tiesų 1000 gyventojų turinčio didžiausio kaimo, prasideda kitas pasaulis. Kaimeliai, daugiausiai gyvenantys pirmykštės bendruomeninės santvarkos principais, vis dar naudoja akmeninius pinigus, didesnes ar mažesnes akmens plokštes su skyle viduryje. Griežtai saugomos teritorijos, kurių ribos apsodintos tam tikrais augalais. Ribas svetimam peržengti be leidimo yra nusikaltimas. Reikia prieš tai atsiklausti. Laimei, į turistus, nežinančius šių taisyklių žiūrima atlaidžiai.

Išsimiegoję viešbutyje, einame apžiūrėti sostinės. Einame pagrindine, viena iš kelių gyvenvietėje esančių gatvių. Užsukame į didžiausią supermarketą, kuris primena kaimo krautuvėlę – nusipirkti nelabai yra ko daugiau, kaip makaronai ir konservai. Paėję toliau prieiname akmeninį taką, kuriuo per džiunglių kaimelius nueiname link Čamoro įlankos. Pakeliui sutikti žmonės visuomet pasisveikina ir šypsosi, teiraujasi iš kur esame atvykę. Kadangi nuo Antrojo pasaulinio karo sala priklausė JAV, dauguma žmonių kalba angliškai.

Kai ispanai pirmąkart išlipo šiose salose, manė, kad visi gyventojai užsikrėtę kažkokia liga ir spjaudo kraujais. Paaiškėjo, kad ne. Gyventojai ypač mėgsta kramtyti arekinės palmės riešutus, dar vadinamus betelio riešutais. Riešutas įvyniojamas į pipiro lapą, užbarstomas koralų milteliais ir kramtomas, mišinys pavirsta kraujo spalvos mase ir turi lengvą narkotinį poveikį. Pakramtę šį mišinį jie išspjauna tarsi kraujo čiurkšlę. Nedaug kas nuo tų laikų pasikeitė. Bene visi japiečiai, ir vyrai ir moterys, kramto betelio riešutus. Šis įprotis turi šalutinį poveikį – dantys tampa juodi. Taigi, vyresnio amžiaus žmonių dantys yra juodi.

Bevaikščiodami nueiname Balabot kaimelį, esantį už 3 km nuo sostinės, apžiūrėti akmeninių pinigų banko. Gražiame sodelyje tvarkingai atremtos įvairaus dydžio akmeninės plokštės.

Lapkričio 14 d., ketvirtadienis

Japo saloje yra vos keli viešbučiai. Į juos atvykstantys turistai daugiausiai aistringi nardytojai. Tad šią dieną susiruošiame apžiūrėti nardymo vietų. Viešbučio laiveliu plaukiame į tam tikrą vietą ir panėrę skaidriame melsvame vandenyje pamatome daugybę spalvotų žuvelių bei nepaprastai gražių koralinių rifų, vienas jų vadinamas “vyšnių žydėjimu“.

Lapkričio 15 d., penktadienis

Šią dieną planavome skristi lėktuvėliu į Uličio atolą bei apsigyventi tolimoje Mogmog salėlėje, kurioje žmonės ypač paiso tradicinio gyvenimo būdo. Vakarietiški rūbai yra uždrausti, ir visi įskaitant svečius turi atvykdami persirengti tradiciniais rūbais – lavalava, tai yra tarp kelių ir juosmens užvyniota juosta įskaitant ir moteris, kurios nuo juosmens aukštyn negali būti prisidengusios. Deja, vienintelis lėktuvas ir vienintelis pilotas neskrenda. Atvyksta inspekcija tikrinti lėktuvo. Turizmo centro darbuotojas bando ieškoti žvejų laivo, kuris pakeliui nuplukdintų, bet deja jis neplaukia tinkamu laiku.

Tuomet skubiai pakeičiame bilietus ir nusprendžiame šeštadienio vakarą savaitiniu reisu skristi į už 500 km esančią Palau Respubliką.

Tad penktadienį vėl skiriame nardymui. Stengiamės pamatyti tai, kuo šios salos įdomios pasaulio nardytojams – milžiniškomis manta rajomis ir rykliais. Jų čia yra tiek daug, kad nepamatyti neįmanoma. Vėl plaukiame į šiaurinį Japo salos pakraštį, kampą kertame Vokiečių kanalu tarp nuostabių mangrovių (vokiečiai okupacijos metu šį kanalą praplatino, dėl to taip vadinamas). Tam tikroje vietoje paneriame. Vanduo čia vėsus, nelabai skaidrus, ir rajų vis nėra… Negi nepamatysime? Jos išplaukė, reikia kiek palaukti, – taria gidas. Maždaug pusvalandį tenka laukti, jau visiškai sušalus ir staiga atplaukia milžiniški jūrų paukščiai – viena jų praplaukia taip arti, kad vos neužkliudo. Pamatę bene aštuonias didesnes ir mažesnes rajas plaukiame į kitą vietą. Čia paviršinis nardymas neleidžiamas, tik giluminis. Judėjimas atkreipia ryklių dėmesį, o tai nėra saugu, – įspėja gidas. Tačiau leidžia nulipti laivelio kopetėlėmis į vandenį ir įkišti galvą. Atsiveria nepaprastai skaidrus melsvo vandens pasaulis, kur tarp daugybės ryškiaspalvių žuvyčių plaukioja keletas nelabai didelių ryklių, be abejo kreipiančių dėmesį į mus nardytojus ir sukančių aplink ratus. Vos atsikvošėjame nuo patirtų nepaprastų įspūdžių ir plaukiame atgal į miestelį.

Lapkričio 16 d., šeštadienis

Pasisamdome gidą ir nusprendžiame pakeliauti po Japo salas žemės transportu. Pirmiausiai netoli oro uosto apžiūrime porą nukritusių ir džiunglių augmenija apaugusių japonų karinių lėktuvų. Nuvykstame apžiūrėti vieno kaimelio akmeninių pinigų banką. Akmeniniai pinigai – tai vienas iš unikalių Japo dalykų, Japas dažnai vadinamas Akmeninių pinigų šalimi. Įvairaus dydžio akmeniniais ritiniais su skyle viduryje žmonės atsiskaitinėja ir dabar. Tai nėra skirta kasdieniams pirkiniams – tam gyventojai turi JAV dolerius. Akmeniniais pinigais galima nusipirkti žmoną, žemės ir išpirkti į nelaisvę paimtą žmogų. Akmeniniai pinigai iš specialaus akmens būdavo kaldinami už kelių šimtų kilometrų esančioje Palau valstybėje ir gabenami laivais. Gabenimas būdavo sudėtingas, daugelis žūdavo nuo vandenyno audrų. Kuriems pavykdavo parsigabenti, kaimo vadui turėdavo sumokėti mokesčius, tai yra kažkokią dalį pinigų palikti kaimo bendruomenės reikmėms. Šie pinigai būdavo sustatomi tam tikroje vietoje, vadinamoje akmeninių pinigų banku. Kai kas nors perkama, akmeninių pinigų nereikia perridenti kitur. Tiesiog visi žino, kad pinigas priklauso tam tikram asmeniui ir jis turi jį prižiūrėti. Kiekvienas Japo kaimas turi savo pinigų banką.

Apžiūrėję banką, važiuojame pro bažnyčią, norėtume ją apžiūrėti, tačiau gidas įspėja, kad turime tam gauti leidimą. Laimei, sutinkame pakeliui žmogų, kuris leidžia sustoti automobiliui ir apžiūrėti bažnyčią bei šalia esančias gausiai gėlėmis išpuoštas kaimo kapinaites.

Japo salose kiekvienas lopinėlis žemės yra privati nuosavybė ir ji kruopščiai saugoma. Žemės ribos apsodintos tam tikrais augalais. Peržengti privačios teritorijos ribas be leidimo yra griežtai draudžiama, o einant takeliu reikia turėti nusiskynus to paties augalo šakelę, tai parodo tranzitą, kad nesi įsibrovėlis. Vandens plotai šalia kaimų taip pat priklauso kaimams ir gretimo kaimo gyventojai negali žvejoti ne savo teritorijoje.

Sustoję pakeliui apžiūrėti gražiai atsiverenčių vaizdų, nuvykstame į Tomil saloje esantį kaimą, kuriame gyvena gidas. Gidas iš anksto gavo kaimo vado leidimą mums apsilankyti. Mums pasiseka, nes pats vadas sutinka su mumis susitikti ir pasikalbėti, dažniausiai jis tam neturi laiko. Kaime apie 200 gyventojų ir jų išrinktas vadas turi spręsti visas kam nors iškylančias problemas. Atvykstame į betelio palmių giraitę ir pakelėje esančią kaimo vado sodybą. Čia jau vakarietiškais drabužiais beveik niekas nesirengia, moterys vaikšto nuogomis krūtimis apsisiautusios lavalava, dengiančią nuo kelių iki juosmens. Vyrai taip pat dėvi lavalava. Daugelis žmonių puošiasi spalvingų gėlių vainikėliais, ar tiesiog įsikiša į plaukus žiedą. Genties vadas, kuriam nors jau virš 70 metų, atrodo jaunatviškai. Ant galvos ir ant kaklo vadas pasikabinęs džiovintų imbierų šakelių vainiką. Ant kaklo dėvi koralų karolius, kurių apačioje kabo banginio dantis. Šie karoliai perduodami iš kartos į kartą, vieno vado kitam vadui, – aiškina kaimo vadas. Juosmenį persijuosęs trijų spalvų lavalavomis, viena nuo vaikystės, antra nuo dvidešimties metų ir trečia nuo trisdešimties – žymi, kad jau senas žmogus, – juokiasi senelis. Šalia sėdinti moteris pavaišina šviežia, čia pat ant malkų išvirta juoda krabų sriuba, kurią iš kokosų riešuto kaušo valgome užsikąsdami duonmedžio kukuliais, apvoliotais kokosų drožlėmis. Skanaujame ir pačių sausumos krabų. Pavalgę einame apžiūrėti vyrų namo. Kiekvienas kaimas Jape turi vyrų namą ir moterų namą. Moterų name renkasi moterys, ką jos ten šneka mes nežinome, – juokiasi gidas. Vyrų name beveik kas rytą susirenka vyrai kartu su kaimo vadu ir tariasi, ką tą dieną veiks. Ar eis žvejoti, ar eis skinti kokosų riešutus, ar remontuos kažką. Vakarais čia jie vėl susirenka, geria tubą (palmių vyną) ir vyresnioji karta ką nors pasakoja. Kaip statyti namą, kaip žvejoti. Taip yra perduodama išmintis iš kartos į kartą. Aš jaunystėje stačiau šį namą, – pasakoja vadas. „Jokių vinių nenaudojame, balkius surišame iš kokosų kevalų pasidarytomis virvėmis, stogą dengiame mangrovių augalais.“ – toliau pasakoja išmintingas senelis. Namo sienos tik perpus perskirtos, išpuoštos kriauklėmis. Viduryje laužavietė, skirta apsaugoti nuo vabzdžių ir apšvietimui vakare.

Senelis ilgai dalijasi išmintimi, pasakoja apie kaimo gyvenimą. „Valgykite natūralų maistą, tada ilgai gyvensite. Mėsą, vaisius pirkite tiesiai iš ūkininkų, nes parduotuvėse daug chemijos. Taip ilgiau ir sveikiau gyvensite“ – pataria kaimo vadas.

Nuoširdžiai atsisveikiname. „Atvykite kada norite, visuomet būsite mano svečiai“ – šypsosi senelis.

Grįžtame ir vakare vykstame į oro uostą. Kartą per savaitę iš čia skrenda lėktuvas į už kelių šimtų kilometrų esančią Palau Respubliką. Šiuo reisu pasinaudojame.

Lapkričio 17 d., sekmadienis.

Kororo, Palau didžiausio miesto, oro uoste su gėlėmis jau niekas nepasitinka, o ir oro uostas nėra toks mažas kaip Japo valstijoje – čia jau kasdien atskrenda keli lėktuvai. Kororas nors ir didesnis už Koloniją, tačiau tėra nedidelis miestelis, jame tėra viena pagrindinė gatvė. Tačiau šios salos nemažai lankomos turistų – ypač japonų, korėjiečių, filipiniečių, net yra kai kur rusiškų užrašų. Salos yra mėgiamos nardytojų, čia yra vienos įdomiausių vietų pasaulyje nardyti. Pagrindinėje gatvėje jau daug viešbučių, parduotuvėlių, daugiausiai japonų ir korėjiečių restoranų.

Pasivaikštome po miestelį.

Lapkričio 18 d., pirmadienis

Diena skiriama nardyti, pamatome daug spalvotų žuvelių, vėžlį, keletą ryklių. Pakeliui sustojame prie taip vadinamo Pieno tako („Milky Way“), kur dėl tam tikrų dumblių dugnas yra pieno spalvos, padengtas minkšta koše. Vienas iš Palau gamtos stebuklų – medūzų ežeras, kuriame nuo seno gyvena apie 20 milijonų medūzų. Medūzos nuo amžių čia neturėjo priešų, tad jų geluonys atrofavosi ir jos nedegina. Tenka pakloti nemažą sumą pinigų – nardymo ekskursija kainuoja apie 150 JAV dolerių, o 10 dienų leidimas lankytis uolinėse salose dar 100 JAV dolerių. Tačiau vaizdas išties įspūdingas. Vakare einame į restoraną ragauti Palau vietinių patiekalų, užsisakome virtą šikšnosparnį su kokosų padažu.

Lapkričio 19 d., antradienis.

Ryte nusiperkame apžvalginę ekskursiją virš salų nedideliu Cessna keturviečiu lėktuvėliu. Prisisegame diržus, japonas pilotas nusprendžia išimti duris, kad nebūtų karšta, tačiau skrendame neaukštai – 300-500 m aukštyje. Iš viršaus galime pamatyti tikrąjį Palau uolinių salų grožį, kurios tarsi grybai išsimėčiusios tarp žydrų koralinių rifų. Pusvalandžio paskraidymas kainuoja 180 JAV dolerių.

Po pietų susitinkame su slovake Danka, kuri už 70 JAV dolerių pavežioja po Kororo salą. Aplankome akmenį, kuris vadinamas „Motina ir vaikas“, pagal legendą moteris nešina vaiku įėjo į vyrų namą, kas yra griežtai draudžiama, dėl to suakmenėjo. Tokių mistinių akmenų yra salose ir daugiau, dažnai tai akmenys su žmonių veidais, panašūs į esančius Velykų saloje. Nacionaliniame muziejuje apžiūrime vyrų namą. Palau salose vyrų namai, skirtingai nei Jape, išdažomi natūraliais dažais bei išpiešiami įvairiomis istorinėmis scenomis. Vakare nuvykstame į restoranėlį, kur ragaujame moliuskų pyrago. Naktį lėktuvu skrendame į Guamo salą.

Lapkričio 20 d., trečiadienis

Keletą valandų pamiegoję viešbutyje, nusprendžiame apžiūrėti Guamą. Guamas yra didžiausia Mikronezijos regiono sala, esanti Jungtinių Amerikos Valstijų prieglobos teritorijoje. Šiaurinę dalį salos sudaro milžiniška amerikiečių karinė bazė, viduryje sostinė Aganija ir greta esanti Čamorų įlanka, apjuosta balto smėlio paplūdimiu bei prabangiais viešbučiais. Čia ilsėtis ypač mėgsta japonai. Pietuose – džiunglės, miesteliai, gyvena vietos gyventojai čamorai. Apžiūrime balto smėlio Čamoro paplūdimį, nueiname į Aganiją, kur apžiūrime katedrą ir keletą aplink esančių parkų. Po pietų skrendame į Japoniją.

Lapkričio 21-22 d., ketvirtadienis ir penktadienis

Dvi dienas prieš kelionės pabaigą nusprendžiame pasilikti Japonijoje, senojoje jos sostinėje Kiote. Šis metų laikas yra bene gražiausias. Rudenėjantis oras išdažo augmeniją įvairiausiais gelsvais ir rausvais atspalviais. Kiote yra nepaprastai daug senųjų 10-15 a. budistų šventyklų, daugelis jų šalia turi sodus su tvenkiniais, upeliais, apsodintus klevais. Kaip tik šie sodai virsta nepaprastai gražiu rudeninių spalvų deriniu ir tūkstančiai žmonių plūsta pasižiūrėti šio reginio. Aplankome apie dešimt viena už kitą gražesnių šventyklų bei sodų, pavaikštome bambukų giraitėse.

 

Keliauta su www.geros-keliones.lt

6 malūnai iš viršaus

Šiandien, šiek tiek apsiniaukusią dieną, teko įšbandyti skrydį virš 6 malūnų. Šio apžvalginio skrydžio metu buvo aplankyti šeši malūnai, esantys Šeduvos apylinkėse.

Daugiau nei 30 km skrydis komfortišku keturviečiu turistiniu lėktuvu Socata ST-10.

Skridome ~300 m. aukštyje ~200 km/h greičiu. Skrydžio trukmė apie 15 min. Šios skrydius organizuoja Šiaulių aeroklubas, kuriame dirba labai šaunus kolektyvas!

Pamatyta kaip šie malūnai atrodo, ir pasigrožėta  Šeduvos, Raudondvario, Arimaičių ežero bei Daugyvenės kraštovaizdžio draustiniu. Šiek tiek buvo apsiniaukę, tai jei pataikysite ant saulėto oro, galite tikėtis dar gražesnių vaizdų.

6 malūnai:

  • Baltosios;
  • Šeduvos (Restoranas „Šeduvos Malūnas“);
  • Paežerių;
  • Alksnupių;
  • Šniukonių;
  • Kleboniškių (Kleboniškių kaimo buities muziejus).

Malūnų nuotraukos iš geradovana.lt:

 

 

zilwinas.lt

Filipinų kraujas ir džiaugsmas – gaidžių peštynės

Gaidžių peštynės jau prieš Antrąjį Pasaulinį karą buvo populiarios visose Filipinų salose, tačiau mažai kur buvo pastatytos didelės galeros. Nors Filipinų sostinė yra Manila,  daugiausia gaidžių peštynių mėgėjų ir šiuo verslų užsiimančių nuo seno buvo Panay saloje – Iloilo mieste. Čia 1966 metais Jaro priemiestyje buvo pastatyta didžiausia pasaulyje gaidžių peštynių arena – koliziejus.

Vėlų sausio vakarą Iloilo koliziejus ūžte ūžia. Kovos čia vyksta nuo paryčių ir iškilmingai vadinamos derbiu. Reklaminiai skelbimai ir užrašai ant tvorų ir sienų skelbia: „Laimėk dešimt kovų – gausi milijoną!“

Mums užėjus į vidų, toje pačioje pusėje įsikūrę filipiniečiai nustemba. Užsieniečiai čia – reti svečiai. Ypač moterys. Jeigu moterys ir būna, jos niekada nedalyvauja lažybose. Jos tik sėdi ramiai ir iš rankinuko kartas nuo karto ištraukia solidžias pinigų sumas. „Laikyk kojas suglaudusi“, – mūsų kompanionei, vilkinčiai sijoną, pataria Junas. Trumpam sušmėžavę galeros tribūnose dingstame įstiklintame VIP kambarėlyje nutrupėjusiomis sienomis, ir lengvas sąmyšis pasibaigia.

VIP kambarėlyje keliolika vardinių kėdžių ir užrašai su pavardėmis ant sienų. Centre – kėdė su užrašu Chito Tinsay. Tačiau koliziejaus šeimininkas, visų vadinamas Tito Chito mėgsta būti triukšmingose tribūnose ir gėrėtis audringomis kovomis iš arti. Jis nepraleidžia nei vieno derbio nuo 1966-ųjų ir savo viešbutyje Iloilo centre derbio savaitės metu priima tik gaidžių peštynių dalyvius, kurie dažniausiai atkeliauja iš pat Amerikos.

Pilvoti amerikiečiai „Chitos“ viešbutyje aplimpa aplink dėdę ir kol jis kalba, visi tyli. Senos, geros istorijos apie išaukštintus kovotojus viščiukus – gražiausia melodija amerikiečiams. Tada Tito Chito sėda į savo senovišką Mersedesą ir važiuoja į derbį.

Didžiojo derbio metu vyksta daugiau kaip šimtas kovų, kurios trunka nuo kelių sekundžių iki dešimties minučių. Visa tai vyksta dieną, kartais – ir naktį. Tribūnose mėtosi daug tuščių alaus butelių ir plastikinių maišelių su ryžių bei vištienos likučiais.

Improvizuotos scenos viduryje stovi Kristumi vadinamas pagrindinis kovų vedėjas. Taip jis vadinamas dėl to, kad lažindamasis nuolat ištiesia rankas į šonus – kaip nukryžiuotas Kristus.

Į areną prieš kovą atnešami du gaidžiai. Vienas laikomas kairėje, kitas – dešinėje, kurios būna pažymėtos „Meron“ ir „Wala“. Tada dalyviai spendžia, už kurį gaidį statyti. Tam, kad kova būtų arši, gaidžius prižiūrintys vyrai leidžia peštukams paerzinti vienas kitą – papešti vienas kito skiauteres.

Nuaidi gongas, ir prasideda pragariškas dviejų minučių triukšmas. Toks triukšmas ir emocijos, kad žmogui iš šalies daug įdomiau sekti rėkiančiųjų emocijas ir gestus, negu tai, kas vyksta už plastikinės sienos. Įsisiautėjusi minia nuščiūva. Šimtai akių suakmenėja ties vieta, kur pasklido šūsnis plunksnų. Veiksmas vyksta apvalioje galeroje, panašioje į amfiteatrą. Aplink įstiklintą kautynių pakylą sėdi, stovi arba strykčioja gaujos rėksnių. Jie stato įvairias pinigų sumas už vieną iš gladiatorių ir akylai stebi jų trumpą kovą, po kurios vieni džiūgauja, kiti keikiasi. Tada pratrūksta pinigų lietus. Viskas kupiūromis, jokių monetų…

Pirštais rodydami ženklus lošėjai, panašiai, kaip tai daro Niujorko biržos makleriai, ieško lažybų partnerių. Penki į viršų iškelti pirštai reiškia penkiasdešimt pesų, horizontaliai  ištiesti pirštai  –  po šimtą už pirštą, o žemyn pirštus nuleidę rimti ir smulkintis nemėgstantys žaidėjai vaizduoja tūkstančius pesų.

Per dvi minutes eilinis lažybų dalyvis gali sudaryti sandorius su keliais ir net keliolika kitų vyrų. Unikali atmintis čia svarbiausia. Po kovos kiekvienas atsimins, kas kam skolingas ir kiek turi sumokėti. Atpildas dažniausiai tiesiogine prasme parskrenda iš įvairių pusių. Kad pinigai pasiektų adresatą, kupiūros būna suspaustos į gniužulą.

Pralaimėję turi atiduoti laimikį laimės kūdikiams. Suglamžytos kupiūros skraido iš viršaus į apačią ir skersai išilgai. Lažybų dalyviai turi fenomenalią atmintį, jie atsimena visus statymus, kad ir kiek jų būtų. Išskirtine atmintimi pasižymi Kristus. Su juo lažintis gali bet kas iš riaumojančios arenos dalyvių. Po kovos susirinkus pinigus ar atidavus skolas, į kovos įkarštį metami nauji kovotojai ir viskas iš naujo, – Wala, wala, meron, meron!

Reta kova prasideda staigiu puolimu. Gaidžiai abejingai vaikšto po aptvarą, netgi nusisuka vienas nuo kito. Tada žaibišku greičiu abu atsisuka akistatai ir žūtbūtinei kovai. Laimėjęs gladiatorius patenka į vadinamąjį greitosios pagalbos skyrių, kur veterinarai siuva ir tvarsto jų žaizdas. Pralaimėjęs kovą peštukas dažniausiai skrenda tiesiai į puodą.

Kad kova būtų dramatiška ir turėtų aiškią pabaigą – prie gaidžių kojų ir pentinų pritvirtinami aštrūs peiliukai. Jei gladiatoriai neužkapoja vienas kito, tai galų gale supjausto. Kova būna baigta, kai vienas iš gaidžių nebepastovi ant kojų, o kitas dar aktyviai puola savo priešininką.

Pasitaiko kovų, kai vienas iš gaidžių bėga nuo savo priešininko. Tada žiūrovai pratrūksta smagiu juoku. Tokie bailūs gaidžiai tiesmukiškai vadinami gėjais.

Kad kovoms būtų suteiktas tikras nuožmus gladiatoriškas atspalvis, gaidžiai turi grėsmingus vardus, pavyzdžiui, Cunamis, Liepsna, Rokis, Trečioji Akis, Žemės Banga, Raudonoji Vapsva, Karalius Krabas ar Taifūnas.

Baigiantis vakarui Iloilo galeroje sėkmingiausi rūko cigarus ir skaičiuoja krūvas pinigų. Tada juos susirenka „sekretorės“, moteriškės talpiais rankinukais. Daugiausia susižeria gaidžių savininkai, aišku, jeigu jų „auklėtinis“ eilinį kartą laimėjo. Kitu atveju, geriau turėti paruoštą naują kepimo receptą.

Pidojus pareiškia, kad viskas čia ir taip buvo aišku. Per pilnatį laimi tik tamsūs gaidžiai. Taip buvo ir šį kartą. Gaila, kad aš apie tai sužinojau tik kovoms pasibaigus.

Gaidžių kovos vadinamos džentelmeniškiausiu sportu Filipinuose – dėl sąžiningumo. Nors būtų lengva pralaimėjus lažybas pradingti minioje, tačiau nusisukus fortūnai, nelaimėliai sąžiningai sumoka pralaimėtas sumas savo oponentams. Ir stato toliau. Kas nesigaudo, kokį poveikį gaidžiams turi mėnulio fazės, bando nuspėti, ar lengvesnis aukščiau pašoks, ar sunkesnis stipriau įkirs. Šiaip ar taip, tikimybė visada bus 50 procentų.

Islosti pinigai

Filipiniečiui vyrui kovinis gaidys kartais reiškia daugiau negu jo žmona ir visa šeima. Rytais jis ne siūbuoja savo mažylius, o glosto švytinčius gaidžių pentinus, perka jiems specialų, gerai subalansuotą pašarą, laiko atskiruose narveliuose, blizgina plunksnas aliejais.

O kaipgi žinoti, kuris laimės, paklausiu Juno. Jis pasuka galvą: „Čia kaip grožio konkurse – balsuok už gražiausią“.

Dauguma filipiniečių tiki sėkme, lengvais pinigais ir stebuklais. Toks romantiškas požiūris į gyvenimą leidžia pamiršti realybę, kuri yra šalta ir sunki.

Planuojant keliones po Filipinus informacijos apie gaidžių peštynių neoficialias vietas gali būti nedaug, tačiau atvykus į bet kurį kaimą sekmadineį paklauskite vietinių, kur galima pamatyti „sabong“. Gero laiko.

 

Dainius Kinderis

Padangių imperija – auksinė savaitė Kinijoje

Kodėl auksinė? Kiekvieną pirmąją spalio savaitę (kaip ir viena savaitė vasarį ir gegužę) yra tradiciškai masiškai švenčiama (spalį – nacionalinė šventė, vasarį – kinų naujieji metai, gegužę – nedarbo dienos šventė). Toks šventimas buvo pratęstas iki savaitės praeito šimtmečio pabaigoje, norint išjudinti vietinį turizmą, pagerinti kinų gyvenimo kokybę ir suteikti jiems galimybę keliauti ilgus atstumus ir aplankyti giminaičius.

Šią savaitę kelionės į Kiniją organizuotis nepatariu. Tuo pačiu metu po šalį keliauja virš 150 milijonų kinų, tai reiškia – spūstys turistinės traukos objektuose, sangrūdos metro, pilni tarpmiestiniai traukiniai, pergrūsti autobusai ir labai barangūs skrydžiai vietiniais lėktuvais. Kitu laikotarpiu Kinija daug mielesnė ir pažintį šį alsuojantį drakoną daug paprasčiau.

Tai šalis, kuri stebina kiekviename žingsnyje girdėtais ir negirdėtais dalykais. Čia stulbina senųjų civilizacijų ir dinastijų paveldas, išsižioti priverčia naujos ekonominės bangos užmojai, vilioja egzotiškas maistas, kultūrinės vingrybės ir keisti kinų įpročiai bei papročiai.

Kinija auga beprotiškais tempais. Norint išmaitinti šią milžinišką burną, reikia daugybės rankų, ant kurių ir laikosi sunkiasvoris Azijos drakonas. Vienas iš komunistinės šalies prioritetų yra turizmas, kuriam Kinija dabar atsivėrusi – kaip niekada anksčiau. Paprastėja vizų išdavimas, o Pekine, netgi galima išbūti tris dienas be vizos, neišvykstant iš miesto ribų. Nuo Pekino ir pradėkime.

 

Pekinas

Kelionės į Padangių Imperiją dažniausiai prasideda ir baigiasi charizmos nestokojančiame Pekine. Kinai įpratę sakyti – norint pamatyti šių laikų Kiniją – reikia keliauti į Šanchajų, jeigu norite išvysti senąją autentiškąją Padangių Imperiją – tada keliauti reikia į pirmąją sostinę Xianį, o jei į tikrąją paskutinio laikmečio – komunizmo Kiniją, tuomet visi keliai veda į Pekiną, kuris, iš kinų kalbos išvertus reiškia „Šiaurės sostinė“. Einant gerai įmintomis turistų pėdomis, visų pirma patenkama į didžiausią pasaulyje aikštę – Tiananmenį. Vietos gyventojams, atvykstantiems čia iš įvairiausių šalies kampelių ši aikštė yra tikriausia piligrimystės vieta. Šimtai tūkstančių valstiečių, darbininkų ir valdininkų bei verslininkų bent kartą gyvenime nori pajusti savo Liaudies Respublikos jėgą ir vietą, kur Mao Dzedunas kūrė komunizmo mašiną. Tiananmenio aikštėje tikrai pasujinti mažu varžteliu didelės sistemos variklyje – marios žmonių, lendančių kaip išbadėjusi minia prie maisto iš visų pakampių, tunelių ir skersgatvių, daug saugumiečių (nors ne vieną teko matyti tiesiog miegant ant suoliuko), daug užtvarų, daug fotoblyksčių ir ilgos eilės įsiamžinti prie monstriško Mao paveikslo.

Pekinas viskuo pertekęs, todėl sunku greitai įžvelgti tikrąjį didmiesčio veidą. Man jis įspūdingas, kai atverčiu kultūros klodą, pavyzdžiui, lankantis Kung Fu šou raudonajame teatre. Tai neįtikėtinas šou, pasakojantis Kung Fu istoriją, filosofiją ir apie budizmo išmintį. Visa tai – interaktyviai, jaudinančiai ir netikėtai pagardinama prieskoniais – „specialiaisiais efektais“. Kovos menų elementai ir tikra rytietiška dvasia, kaskadininkų triukai ir grakšti muzika – visa tai leidžia pajusti kokia stipri yra ši kultūra ir kaip ji nenutolusi nuo savo protėvių. Esant Pekine būtina, tiesiog privaloma apsilankyti. Pekinas įspūdingas ir Wang Fujing gatvėje, kuri patogiai išsidėsčiusi prie svarbiausių istorinių įžymybių ir monumentų centre. Wang Fujing gatvė visiems žinoma kaip egzotiškų ir keistų užkandžių rajonas, kuris egzotiškas ir patiems kinams, labiau čia fotografuojantiems patiekalus – eksponatus, nei bandantys juos paragauti. Jeigu ir nesate pasiruošę vakarienei užvalgyti jūros arkliukų, skorpiono, gyvatės, kokio neaiškaus graužiko, o dar geriau kokio vikšrelio ar žiogelio,  Wang Fujingas jums visvien patiks, ypač jeigu mėgstate fotografuoti.

Įdomiausia Pekine – nusileisti į metro tunelį, kur su visa minia įsiliejį į tikrosios Kinijos tikrąjį gyvenimą. Iš lėto adaptuojiesi, stebi iš įvairiausių šalies kampelių atvykusius kinus ir mėgaujiesi tokiu kultūriniu kaleidoskopu. Tada, bet kur išlipi ir tiesiog klaidžioji Pekino rajonų pakraščiais, pasiklysti, išbandai save klausinėdamas kinų kur nueiti pavalgyti, užeini į vietinę užeigą ir dalyvauji loterijoje, užsisakai kažką, kas užrašyta hieroglifais. Vietiniams tai irgi – egzotika, bendrauti su užsieniečiu, kitas pas juos užsuks, galbūt po metų.

Chengdu  

Ne Pekinas, bet gyventojų irgi daug – apie 14 milijonų. Esame derlingos ir lygios Sičuano provincijos didmiestyje – garsėjančiame, visų pirma savo žaismingaisiais gyvūnėliais – gigantiškomis pandomis, kurios čia jaučiasi geriau, negu bet kur kitur Žemėje, dėl gausiai augančių bambukų ir drėgno oro. Šie mielieji padarėliai rimtai okupavę Chengdu miesto prieigas ir visą Sičuano provinciją. Iš 3000 pandų, apie 1600 gyvena Sičuano provincijoje, kitos – zoologijos soduose. Chengdu miesto šiaurinėje dalyje įikurtame rezervate galima iš labai arti pamatyti garsiąsias pandas. Net 99 proc. jų rasiono sudaro žali bambukai, kurie dėl drėgmės Sičuane puikiai auga. Nors pandos mielos ir neeilinės būtybės, Chengdu mieste pirmąją vieta turizmo sferoje skirčiau unikaliam „People’s park“. Keliones po Kiniją labiausiai praturtina žmonės, Chendu „People’s park“ – geriausia vieta semtis šio turto vaizdų.

Tai – didžiulis parkas, kur kiekvienas smalsus turistas, o taip pat ir išrankesnis keliautojas tikrai pasijaučia lyg zoologijos sode, kur visur įdomu, nematyta ir „eksponatai“ labai jau saviti ir juokingi. Tai vieta, kur galima pamatyti, kaip Kinija ilsisi ir pramogauja, visada kai geras oras ir per šventes bei laisvadienius. Įėjimas nemokamas.

Parkas skendi žalumoje – didelių išsikerojusių medžių ir mažesnių krūmų, paprastų žolės vejų ir kitokios vešlios augmenijos paežerėse ir soduose. Tokia atgaiva reikalinga žmogui, ištisą parą dūstančiam miesto dūmuose ir gyvenančiam tiršto rūko gniaužtuose. Į tokius parkus vietiniai užsuka su daugybe planų visai dienai: išgerti su bičiuliais arbatos, pažaisti stalo žaidimų, iki valios prisišokti, gal net padainuoti ir… išsivalyti ausų. O užsieniečiai ateina į tuos vietinius pažiopsoti. Teatras labai įdomus ir nenuspėjamas, o dar ir po atviru dangumi.

Parke daug viešųjų arbatinių. Liaudis ateina čia su savo termosais, o vietoje dirbantys padavėjai, pritrūkus skysčio tiesiog pilsto jiems stiprią arbatą už nedidelį mokestį. Vietos gyventojai, daugiausia garbaus amžiaus senukai, ne tik arbatą siurbia visą dieną, bet pliekia kortomis, lošia kiniškomis šaškėmis ir kitais vietos žaidimais. Galima sėdėti ant patogios bambukinės kėdės, gerti arbatą ir stebėti aplinką, kuri lyg išplaukusi harmonija iš senovės Kinijos tapytojo šedevro, kur žmogus toks mažas, o gamta visagalė ir didelė.

Ramybę gali sudrumsti nebent čaižūs ausų valytojų balsai. Taip taip – ausų valytojų, kad ir kaip nejaukiai skambėtų. Yra ir tokia keista profesija, kuri Kinijoje, o juo labiau Chengdu – įprasta, kaip batsiuvio ar kiemsargio. Pagyvenę vyrai vaikšto nuo staliuko prie staliuko ilgų lyg iešmai ir trumpų lyg pieštukai įrankių rinkiniais ir siūlosi pravalyti jums ausis. Ryžtumėtės? Kinams tai įprasta, todėl ši profesija nenyksta, o štai užsieniečiams tai kelią bjaurasti arba…tokį smalsumą, kad norisi išbandyti. Nepasibodi valytojai  ir prie užsieniečių prieiti. Sako – 10 juanių ir valau! Taigi, galima suderinti du dalykus. Mėgautis arbata, klausantis paukščių čiulbėjimo ir tuo pačiu valytis ausis, tiksliau, būti valomam. Gal po tokios procedūros ir paukščiukai skambiau čiulbės.

Liaudies parkas suskirstytas į daugybę aikščių, aikštelių, scenų, uždarų ir atvirų erdvių. Vis kitame kampe sklinda skirtinga melodija. Tai gali būti tibetietiška tautinė daina, šokdinanti dailiai, pagal tibetiečių papročius apsirėdžiusius atvykėlius iš Vakarų Kinijos, gali būti šiuolaikinė pop muzika, kriokianti iš masyvios, senovinės magnetolos, pagal kurios vibracijas trypčioja ir sukiojasi ir jaunas ir senas – visas gigantiškas kinų kolektyvas. Yra ir ramesnių kampelių, kur sklinda solidi valso melodija, o pasitempę kinai, dažniausiai pusamžiai, sukasi lyg snaigės – gracingai ir taisyklingai.

Nuo šokio pereikime prie dainavimo. Kinai dainuoti „moka“ – aukštais, spiegiančiais balsais. Vieni užsiėmę su karaoke, kiti traukia savo sukurtas arijas, treti – nori būti roko žvaigždėmis. Jeigu jie tai daro ir nelabai profesionaliai, bet visada juokingai. Bet šokis Kinijoje nugali dainavimą, trypčioti ir linguoti jie mėgsta labiau, nei plėšti liaudies ar šiuolaikines dainas.

Visai mūsų, lietuvių grupei čia linksma ir juokinga, o gidui kinui – ne visada. Jis stebi erdvioje aikštėje besiraitančias ir ryškiai pasidažiusias moteriškes, marširuojančius jaunuolius ir kitus pavienius veikėjus ir tyliai pašnibždi – „Šitie žmonės – ligoniai“. Tada aš pagalvoju, juk puiki vieta jiems – būti keistais, ir niekieno neišjuoktais, dainuoti, šokti, nusišnekėti, veikti kažką neįprasto ir netgi likti nepastebėtam.

Parke galima sutikti ir tikrų meistrų, iš kurių galima mokytis. Tai – kaligrafijos virtuozai, paišantys sudėtingus hieroglifus vandens teptukais. Nupaišo, po kelių minučių viskas išdžiūva, tada paišo iš naujo. Arba, užsiėmimas, kurio vaisiai neišdžiūsta ore, o ištirpsta burnose – ledinukų ir saldainių gamyba. Daroma taip įmantriai ir kruopščiai, kad pamačius tokius dailius saldžius dirbinius, sunku patikėti, kad jie tokiomis sąlygomis pagaminti, o ne kokioje gamykloje.

Įdomiausia dalis laukė išeinant iš parko. Ant tvorų pastebėjau prikabinėtų daug popieriaus lapų su gausiais užrašais, kuriuos susidomėję skaitė vyrai ir moterys. Gidas perskaitė vieną iš jų. „Esu 50-ies metų moteris. Turiu darbą, mėgstu šokti ir dainuoti. Graži. Ieškau vyro, tvarkingo, dirbančio, iki 60 metų amžiaus. Reikia simpatiško“.

Geltonieji kalnai

Kinijos miestai įdomūs, bet greitai pradeda varginti. Geltonieji kalnai – arba Huangšanas, įspūdingos kalnų grandinės teritorija, išsidriekusi keliasdešimt kilometrų šalies rytuose, netoli Šanchajaus. Kai Šanchajuje atsibosta, galima sėsti į lėktuvą (kurio bilietas neturėtų kainuoti daugiau šimto dolerių) ir už nepilnos valandos būsite vėsių kalnų šlaituose įkurtame Huangšano mieste. Pats miestelis jaukus, autentiškas, su ilgomis turgaus gatvėmis ir žaviais senais pirklių nameliais. Prekiaujama čia gražiausiais baldų dirbiniais, arbata, saldumynais ir prieskoniais. Viskuo, kuom garsėja ši kalnų provincija.

Valanda kelio nuo šio miestelio ir atsiduriame prie ilgos eilės žmonių, kurie laukia savo minutės patekti į funikulierių – savotišką kapsulę, kuri šokčiodama slysta lynu ir keliasi aukštai į kalnus. O ten, jau aukštybėse, kinai nutiesė savotišką pėsčiųjų greitkelį, su mažomis apžvalgos aikštelėmis, iš kurių atsiveria stulbinantys vaizdai į tyros gamtos stebuklą – geltonuosius kalnus.

Kodėl šie kalnai buvo pavadinti geltonaisiais? Visai ne todėl, kad jie šiek tiek geltoni, o dėl to, kad jie buvo pakrikštyti Geltonojo imperatoriaus (arba Huang, kas ir reiškią žodį „geltona“ garbei).

Deja, nors to ir nesinori, bet kalno viršūnėje – daugybė turistų, garsiai rėkiantys ir cigaretės iš burnos nepaleidžiantys kinų gidų, bet tai nublanksta atšiauraus ir nuogo grožio fone. Tokių aštrių formų, tokių įstabių gamtos tvarinių kaip šie kalnai seniai nebuvau matęs, dėl jų galima ištverti ir aplinui pulsuojantį kinišką kičą.

Dainius Kinderis

SAMSUNGSAMSUNGSAMSUNGSAMSUNGSAMSUNGSAMSUNG

 

Pigiausi viešbučiai Azijoje

Jamaika aktyviems ir seks turizmui

Dviejų dalių Ugnės pasakojimas apie Jamaiką. Pirmą dalį galite rasti čia.

Vaizdai vaizdeliai Jamaikoje

Ką galima nuveikti Jamaikoje? Jamaika yra puikus pasirinkimas, jeigu norisi šio to aktyvesnio nei gulėti pliaže. Nenuvertinant pliažų, pirmiausia reiktų pasakyti, kad Jamaika pasižymi vienais gražiausių pliažų Karibuose – baltas smėlis, mažai koralų arti kranto, bet kartu už 5 minučių paplaukimo giliau, jei norisi pamatyti spalvotas žuvytes, vanduo visų įmanomų mėlynų atspalvių, kartais tokių nelogiškai mėlynų, kad pradedi abejoti, ar kas ten rašalo nepripylė. Na, ir aišku, kokie malonūs +25C. Skaidrumas apie 30 metrų. Visi pliažai grubiai gali būti suskirstyti į viešus ir privačius. Vieši yra nemokami, dažniausiai užimti vietinių. Minusas – juose paprastai nėra įprastinių patogumų – tualetų, dušų bei sukiojasi taip vadinami ‘hustlers’ a la čeburekų pardavėjai Šventojoje, kurie siūlo nuo vaisių iki žolės ar net ko stipriau. Visas dėmesys išblanksta, kai įgauni šiokį tokį padorų įdegį ir jie nusprendžia, kad matyt, su tavim jie jau šnekėjo J Privatūs pliažai paprastai kainuoja 5-7$ ir į juos mielų pardavėjų neįleidžia, šie pliažai yra idealiai prižiūrėti, su visais reikiamais patogumais – dušais, WC, parkingu, paplūdimio kėdėmis, skėčiais, baru, muzika, pripučiamais tramplynais ir nučiuožimais vandenyje ir t.t. Šaunus pasirinkimas bent jau pradžioje.

Kingstono gete

O dabar apie Jamaiką aktyvistams:

Upės – Jamaikoje jų keli šimtai, todėl siūlomos atrakcijos apima raftingą – tiek tradicinį žemyn upe pripučiama valtimi (white river rafting), tiek romantišką (sėdi mėnesienoj dviese ant iš bambukų suręsto plausto, kol jamaikietis dainuoja ir irsto lėtai po kokią džiunglių upę), taip pat pasiplaukiojimą su draugiškais krokodilais! O tokie gyvena Juodojoje upėje (Black river), salos pietuose. Black river safari metu sėdi į motorinį laivą ir plauki Juodąja upe, o gidas laikas nuo laiko sustoja, pašvilpia, ir prie laivo atplaukia koks 2-5 metrų krokodilas, kad jam pakasytų šoną. Galiausiai pasiūloma visiems šokti į upę ir pasimaudyti už poros šimtų metrų nuo paskutinio sutikto krokodilo J Kaip sakoma, darykite tai savo rizika J

Pelican Bar – netoli Black River miestelio, apie 1 km nuo kranto, iš lentų ir palmių lapų suręstas baras su terasa, kurioje galima pasideginti, pavalgyti šviežiai sugautos žuvies, paplaukioti jūroje, išgerti vieną kitą šalto Red stripe alaus – tiesiog ‘pachillinti’ (beje, Jamaikoje, tai vadinasi ‘liming’ – jie tam turi atskirą veiksmažodį, nes nieko nedarymas yra irgi veikla. Va taip!). Į barą galima nuplaukti už maždaug 10$ gražiai paprašius vietinio žvejo nuo Parrotee Bay.

Negril – kurortas, kurį sudaro pliažas ir beveik nieko daugiau J 7 mylių pliažas atrodo kaip nuo kelionių žurnalų viršelio: mėlynas vanduo, baltas smėlis, daug daug viešbučių, paplūdymio barų, restoranų ir nuraudusių turistų. Jeigu norit pliažo, poilsio, gyvos regio muzikos, kokteilio rankoje, persikinių saulėlydžių, nenorit nuomoti mašinos arba pailsėti nuo išprotėjusių vairuotojų, Negril’as pats tas.

Montego Bay – tinka ne tik santechnikam iš Ukmergės J tačiau vienintelė, bet labai laaaaabai verta dėmesio vieta yra Doctor’s Cave Beach, kuris yra vienas gražiausių pliažų Jamaikoje.

Dunn River Waterfalls – pati populiariausia atrakcija Jamaikoje, o kai kurie tvirtina, kad ir Karibuose. Ir vienintelė, kuri dar šiek tiek primena turistinę atrakciją, t.y. turi parkingą, restoranus, užrakinamas spinteles, dirbinių turgų, filmukus apie jus ir fotografijas bei kitus klasikinius turistų spąstus. Esmė labai paprasta – upelis teka per uolų terasas, o vanduo gražiais kriokliais bėga nuo vienos terasos į kitą. Ilgainiui vanduo nugludino šias terasas taip, kad jomis galima lipti kriokliu į viršų, taip pat paplūduriuoti kaip natūralioje burbulinėje vonioje. Nors tai kalnų upė, bet vanduo tik vos pora laipsnių vėsesnis nei jūroje.

Mėlynoji lagūna (Blue Lagoon) – a la vietinis Tauragno ezeras J apie 65 m. gylio lagūna, kurioje susimaišo sūrus šiltas jūros vanduo ir požeminių upelių šalto vandens srovės, todėl vanduo mirga visais mėlynumo atspalviais, įdėmiai žiūrint matosi, kaip jis juda ir maišosi, o plaukiant jaučiasi tai šiltos, tai šaltos srovės. Lagūna susijungia su jūra, todėl vietiniai siūlo pasiplaukiojimus motoriniu kateriu arba bambukiniais plaustais. Praplaukia net palei Tom Cruise’o namą J

Firefly rezidencija – garsaus rašytojo N. Cowell ansktesnioji rezidencija, o dabar visai neįspūdingas muziejus. Užtai vaizdas iš jo sodo yra pribloškiamai fantastiškai nerealiai gražus ir vien dėl jo verta užvažiuoti į kalną, ant kurio jis ta trobelę pasistatė.

Švytintys vandenys (Glistering waters) – prie Falmouth miestelio esančioje lagūnoje gyvenantys mikroorganizmai dienos metu sutraukia šviesą, o naktį pajudinti mirguliuoja ryškiai mėlyna neonine spalva. Nuo uosto sutemus vietiniai siūlo turus su laivais po lagūną, kurio metu nuplukdina iki vietos, kur randasi didžiausia mikroorganizmų koncentracija ir leidžia pasiplaukioti, pažiūrėti kaip visas vanduo apie kūną užsidega mėlyna spalva. Tik pasiklauskite, ar ne pilnatis, nes tada nesimato nieko.

Mėlynieji kalnai (Blue Mountains) – juose dažniausiai einama į žygius. Labai populiarus yra naktinis žygis į Blue Mountain peak, kurio idėja yra atsikelti apie 3 valandas iki aušros ir saulėtekiui užsikabaroti ant kalno viršunės, nuo kurios, orui leidžiant, matosi ne tik Jamaika, bet ir ne taip jau toli esanti Kuba. Apsistoti galima Whitfield Hall arba Penlyne Castle. Taip pat Mėlynuosiuose kalnuose auginama jamaikietiška kava, kuri yra laikoma viena geriausių, prabangiausių ir išskirtinių kavų pasaulyje. Išprotėję japonai už jos pusę kilogramo moka iki 400$. Nekeista, kad 90% šios kavos jamaikiečiais ten iš eksportuoja J Psst, kavos turai po plantacijas su degustacijomis yra nemokami, o kilogramas kavos kainuoja apie 65$, nebent jūs primenate japonus J Psst Nr. 2 – kalnų keliai pravažiuojami tik 4 ratais varomų visureigių, kurie ir tai, kartais užklimpsta. Po šių kalnų vairavimas įprastais Jamaikos keliais nebekelia jokių emocijų.

Kingstonas – sostinė sąlyginai dalinama į dvi dalis – žemutinę (downtown) ir aukštutinę (uptown). Viršuje gyvena vidurinio sluoksnio atstovai ir kiti privilegijuoti asmenys. Viršutinysis Kingstonas kiek primena JAV miestus – geros gatvės, gražūs žmonės, parduotuvės, muziejai, parkai, restoranai. Čia verta užsukti į Bob Marley namą-muziejų, kuriame išlikę gan daug autentikos – nuo Bob’o blenderio, marškinių, įvairiausių prietaisų rūkyti jo mylimai marichuanai iki kambario, kuriame į jį buvo pasikėsinta, sienos suvarpytos kulkomis. Devon House istorinis namas yra netoliese ir vertas dėmesio, jei norite pamatyti, kaip anksčiau gyveno turtingi plantacijų savininkai. Emancipation park yra gražiai prižiūrėtas parkelis su vyro ir moters skulptūromis su tam tikrais dideliais natūraliais atributais.

Žemutinis Kingstonas ne kiekvienam. Getai. Daug šiūkšlių, jas rijančių laukinių kiaulių su barzdomis, ožkų, spalvingai apsirengusių vietinių ‘neformalų’. Deja, visoje Jamaikoje skurdas yra kasdienybė ir tokie vaizdai yra dalis tikrojo jos veido.

Jeigu kyla noras pažiūrėti į naktinį Kingstoną iš viršaus – šiek tiek pavažiavus į šalia esančius Mėlynuosius kalnus, t.y. maždaug kilometro aukštyje, yra įsikūręs prabangus Strawberry Hill viešbutis ir restoranas. Apsigyventi gal ir brangoka (apie 600$ už naktį), bet į restoraną patekti realiau – kainos kaip padoriam Vilniaus restorane (pagrindiniai patiekalai apie 15-20$), plius atsiveriantis iš terasos vaizdas į po kojomis esantį Kingstoną.

Jeigu norisi pliažo – geriausia nuvykti į Port Royal, buvusią piratų sostinę, ir susitarti su žvejais, kad nuplukdytų į mažą, maždaug už 15min nuo kranto esančią, koralinę salelę su balto smėlio paplūdimiu – Lime Cay.

Naudinga žinoti

Viza – ją į pasą įklijuoja atvykus aerouoste už 20$.

Skiepai – nėra jokių privalomų skiepų.

Pinigai – vietiniai jamaikietiški doleriai. Visur priimami ir amerikietiški doleriai, bet paprastai visada labiau apsimoka mokėti vietiniais pinigais. Geriausias kursas išsikeisti kiniečių supermarketuose.

Kalba – vietiniai šneka angliškai, bet tai panašėja į laužytą anglų kalbą tik tada, kai jie nešneka tarmiškai (patois) trumpindami žodžius, jungdami juos į vieną ar tiesiog praleisdami. Pvz. Yes, man, tampa ‘jaman’.

Marichuana – ją rūko ir net siūlo pirkti visi ir visur, tačiau pagal vietinius įstatymus tai yra nelegalu ir už tai galima pakliūti į kalėjimą, tad prašyti užsirūkyti policininko yra bloga idėja.

Ir pabaigai…

  1. Jamaikoje klesti seks turizmas. Paprastai klientais yra gerokai apkūnios baltaodės amerikietės ir labai dailūs jamaikiečiai arba gerai išsilaikę vyresnio amžiaus baltaodžiai vyrai ir labai gražios vietinės jamaikietės. Paslaugos apima visokeriopą rūpestį klientu J nunešimą iki jūros (nepatrūkstant ir nedejuojant), patepimą kremu nuo saulės, skėčio pataisymą, pamaitinimą ledais, bučinukus ir reguliarų kokteilių papildymą J
  2. Jeigu jamaikietis pasakė ‘soon come’ (tuoj), tai reiškia ‘take your time’ (kažkada). Soon come pusryčiai, pvz. atkeliauja už 3 valandų.
  3. Mėgstamiausia jamaikiečių frazė yra ‘no problem, mon’, kuri dažnai palydima juoku. Kas čia juokingo? O gi kad jamaikiečiai, kaip jie sako, turi tiek problemų, kad ima juokas.
  4. Šalyje, iš kurios kilęs greičiausias planetos žmogus – Usain Bolt’as, niekas niekada niekur nebėga. O jei bėgi, tuoj susilauki ‘wow, wow, woooow, take it easy, what happened? (Kur bėgi? Kas gi atsitiko?)’
  5. Po medžiais įkalti ženklai sako “saugokities krentančių mangų”. O prie medžių jų prikritę tiek, kaip pas mus obuolių prie obels. O kopūstai parduodami kartu su ananasais kaip egzotika.
  6. Sustabdžius policininkui ir nekaltu veidu pasakius ‘o pas mus tai galima sukti į kairę per raudoną, jei niekam netrukdau’, policininkas ramiai atsako ‘pas mus, ne, kitąkart taip nedarykit, gero kelio’.
  7. Kaip pasidaryti jamaikietišką grilį? Reikia perpjauti geležinę statinę pusiau, įtaisyti vyrius, kad atsidarinėtų iš šono, pastatyti ant ‘kojų’, atidaryti, pripilti anglių, uždėti groteles, imti vištą (pageidautina negyvą), padalinti į 4 dalis ir kepti. Valgyti su daug daug tabasco, kai lauke sutemsta. Nes diena gi +35C!
  8. Laukinės ožkos naktimis šokinėja ant mašinų stogų, jeigu joms reikia pasiekti nenugraužtus palmių lapus, todėl nuomodami mašiną, apžiūrėkit jos stogą.
  9. Ackee vaisius, kuris iki subręsta ir atsidaro, yra labai nuodingas, tačiau prinokęs savo skoniu ir išvaizda yra identiškas…omletui, kurį jie valgo pusryčiams su ‘sasyskomis’ su rūgštynėmis J
  10. Jei plauki žvejo laiveliu per tokias bangas, kad norisi šauktis mamos, bet kapitonas ramiai geria kokteilį, o jo padėjėjas rūko žolę, vadinasi, nėra ko jaudintis.

Ugnė ir kompanija

 

Kelionė į Jamaiką: išlaidos ir saugumas

Kas ta Jamaika ir ko ten?

Jamaika yra viena iš didesnių Karibų salų, esanti kiek piečiau nuo Kubos, ir apie 6,5 kartus mažesnė nei Lietuva. Daugeliui žmonių Jamaika turbūt asocijuojasi su regio dievu Bob Marley, žaibo greitumo žmogumi – Usain Bolt’u, lėtais atsipalaidavusiais rastamanais, “žole” ir brangiais viskas-įskaičiuota tipo viešbučiais nusėtais paplūdymiais, na gal dar Kernagio daina apie santechniką iš Ukmergės ar nusikaltėlių gaujų karais Kingstone. Draugai, išgirdę, kad mes – 9 žmonių grupelė – vyksime į Jamaiką, dažniausiai puldavo klausinėti “o tai jūs nebijot, kad nušaus?” arba “o tai jūs tokie turtingi?”. Taigi, ar tikrai ta Jamaika tokia laukinė ir ar tikrai reikia apiplėšti banką, norint ją aplankyti? Atsakymas, labai paprastas – ne 🙂

Skrydžio, apgyvendinimo, automobilio, atrakcijų kainos ir kasdieninės išlaidos

Kaina, kaip ir kiekvienoje kelionėje susideda iš išlaidų skrydžiui, apsigyvenimui, mašinos nuomai, turistinėms atrakcijoms ir kasdieninėms išlaidoms (maistas, gėrimai, suvenyrai ir t.t.). Taigi, toliau apie kiekvieną iš jų.

Skrydis. Dažniausiai pigiausius skrydžius galima įsigyti skrendant iš Varšuvos Šopeno (Chopin) (WAW) aerouosto, į kurį patogiai ir pigiai, t.y. už maždaug 10-75Lt į vieną pusę iš Kauno ar Vilniaus veža (ir parveža) įvairios autobusų kompanijos, pvz.: Simple express, Toks, Lux express. Jamaikoje yra du pagrindiniai turistiniai aerouostai: Montego Bay (MBJ) ir Kinstone (KIN). Be abejo, kaip ir visada apsimoka išskristi ir grįžti savaitės viduryje, skristi ne sezono metu, su persėdimais, pirkti bilietus iš anksto (prieš 3-4 mėnesius). Mes naudojomies paieškos sistema www.cheaptickets.com, kuri patogi tuo, kad nėra jokių rezervazijos (booking) mokesčių, bei galimybė pasirinkti +/-3 dienas pageidaujamoms išvykos/grįžimo datoms. Pasinaudojant šiomis mažomis gudrybėmis ir skiriant šiek tiek laiko bilieto paieškoms, jį galima rasti už maždaug grubiai 1500-2000 Lt (600-800$) į abi puses.

Firefly Estate panorama

Apsigyvenimas. Pasirinkimo, kur ir už kiek apsistoti Jamaikoje tikrai netrūksta. Viskas tiesiogiai priklauso nuo norimo patogumo lygio ir galimų išleisti litų 🙂 Mes per 3 savaites gyvenom ir jaunimo hosteliuose, ir trobelėje kalnuose, ir vilos tipo namuose. Juokingiausia, kad tiek tie, tiek tie, mums kainavo po 50Lt (20$) žmogui už vieną nakvynę, nors hostelio patogumai neprilyginami patogumams gyvenant name. Trumpai apie vienus ir kitus – hosteliai Montego Bay ir Kingstone pasirodė paprasti, bet tvarkingi, švarūs, saugūs ir verti savo kainos, nes vienintelė jų paskirtis būdavo lova ir dušas 🙂 Be to, tai puikus būdas susipažinti su naujais žmonėms iš visų pasaulio kampelių, sutikom ir 70 m. senukų iš Rumunijos ir darbą metusių jaunų japonų porelių, keliaujančių aplink pasaulį. Namai, kuriuose gyvenome turėjo virtuvę su pilna įranga, patogias dideles lovas, vonias, terasas su hamakais, staliukais ir pamoraminiu vaizdu į vandenyną ar kalnus. O taip, už tuos pačius 50Lt. 🙂 Tokios konkurencijos net bobutės Palangoj neatlaikytų. Žinoma, tai nereiškia, kad visos vilos Jamaikoje tiek kainuoja, jų reikia paieškoti ir keliauti 4-5-se, nes namo nuomos kaina yra fiksuota parai nepriklausomai nuo žmonių skaičiaus (štai ir keliavimo grupe ekonomija), bet Google eros laikais, tai priklauso nuo Jūsų noro tuo užsiimti 🙂 Hosteliuose kaina fiksuota žmogui, todėl keliaujant vienam ar dviese, apsimoka apsistoti būtent juose.

Automobilio nuoma. O mašina Jamaikoje yra socialinio statuso ženklas 🙂 Jamaika yra sala. Į Jamaika mašinas atplukdyti brangu. Viešas transportas nepatikimas ir juo naudojasi tik vietiniai… Kitaip tariant, nusiteikite, kad tai nebus pigu. Kaip išsigelbėti? Visų pirmiausia, susiraskite ją prieš kelionę internetu ir užsirezervuokite. Antra, jei ketinate imti draudimą (o jį ten imti, tiesiai šviesiai, būtina. Kodėl? Skaitykit skyrelį ‘vairavimo ypatumai Jamaikoje’ J) būtinai jį įsigykite, rezervuojant mašiną, jei tik yra toks pasirinkimas. Tiek išsinuomojant mašiną, tiek imant draudimą atvykus į Jamaiką, galite laisvai sumokėti bent dvigubai daugiau. Galiausiai, keliaukite 4-5-se ir išsidalinkite išlaidas automobilio nuomai ir degalams. Jie, beje, šiek tiek brangesni nei Lietuvoje. Taigi, suma sumarum, mes už vidutinio dydžio mašiną (Toyota Corolla) su pilnu draudimu mokėjome 130Lt (50$) per dieną. Automobilį rezervavom per www.economycarrentals.com.

Turistinės atrakcijos. O išlaidos joms priklauso nuo Jūsų pasirinkimo būti tingiais turistais (paėmė nuo viešbučio, nuvežė, pavedžiojo, papasakojo, nufotografavo, parvežė atgal) arba viską pasidaryti pačiam. Abiems variantams sąlygos idealios. Skirtumas? Be abejo, kaina. Pirmasis variantas nuo antrojo skiriasi maždaug santykiu 1:10 🙂 Pavyzdžiui, kelionė motoriniu laivu Juodąja upe gali kainuoti 200$ arba 20$. Mes visada rinkomies antrąjį variantą 🙂 Trumpai apibendrinus, muziejai kainuoja apie 5-20$, įvairūs privatūs pliažai apie 5-7$, pasiplaukiojimas laivu po Mėlynąją lagūną 20$, kopimas kriokliais – 20$. Be viso to, tikrai apstu viešų nemokamų pliažų, parkų, skverų, panoraminių kelių, turų po kavos plantacijas ir t.t., kurie nekainuoja anei dolerio ir yra tikrai verti pamatyti.

Kasdieninės išlaidos. O maistas ir gėrimai kainuoja tiek pat kiek pas mus 🙂 Įdomu tai, kad paprasti supermarketai yra iš esmės dideli ‘kioskai’, t.y. juose pasiūla apima visokius sausainius, saldainius, bulkutes, alų, limonadą ir panašiai. Jeigu reikia mėsos, pieno, varškės ir kitų normalių dalykų, rekia važiuoti į mega supermarketą Megamart 🙂 O ten jau kažkas panašaus į didelio prekybos tinklo vidutinio dydžio parduotuvės pasiūlą 🙂 Beje, vaisiai ir daržovės pigiausi turguje, o skonis fantastiškas. Supranti, kad lietuviški bananai ir mangai yra kažkokia plastmasė 🙂 Suvenyrus geriausia pirkti dirbinių turguje, (craft market), kurių ten ne vienas ir ne du – tiek didesniuose miestuose, tiek pakelėse. Juose tiesiog būtina derėtis, kaip ir dėl visų turų, jeigu juos siūlo vietiniai.

Saugumas Jamaikoje

Dauguma yra girdėję, kad Jamaika neva pavojinga šalis, kurioje nusikalstamumas klesti, kasdien nušaunamas bent vienas žmogus, į getus nepatartina įkelti kojos, o sutemus geriau likti viešbutyje. Dažniausiai tokios pasakos yra sekamos turistams, atvykstantiems į viskas-įskaičiuota tipo viešbučius, kurie net nepatingi pasisamdyti apsaugos darbuotojus su dideliais šautuvais, kad mieli turistai lengviau patikėtų šiomis istorijosmis ir… niekur iš viešbučio neišlįstų ir neleistų pinigų pas konkurentus 🙂 Deja, apie 90% yra būtent tokie patiklūs žmonės, todėl nei Montego Bay, nei Kingstone, nors ir pačiu turistinio piko laikotarpiu nematyti turistų, o vietiniai su susidomėjimu ir pagarba žiūri į baltuosius savarankiškus turistus ir vietoj ‘welcome to Jamaica’ sako ‘welcome home’ 🙂 Teko mums ne tik pravažiuoti per getus, bet ir išlipti juose papusryčiauti, sustoti paklausti kelio ir po teisybei, turbūt nieko nebūtų nutikę jei būtume išėję pasivaikščioti. Kita vertus, taip vadinamas racionalus protas (common sense) turėtų būti įjungtas visada, na kaip ir visur 🙂 T.y. nevaikščioti tamsiomis gatvėmis sutemus, ypač jei vieta atrodo įtartina, nenešioti auksinių laikrodžių, brangių papuošalų, nerodyti didelių pinigų sumų, nepalikti brangių daiktų mašinoje ir t.t. Bet ir tai galima pamiršti išvažiavus iš didžiųjų miestų į kaimiškas vietoves. Žmonės ten labai geranoriški, paslaugūs, sveikinasi su kiekvienu pravažiuojančiu, mielai paaiškina, kaip nuvažiuoti į tašką X ir klausia, kas ta Lietuva? (Europoj… O kas ta Europa?)

Visa šitą galite pamiršti, jei kalbame apie vairavimą. Absurdiška, bet draugiški, lėti, atsipalaidavę jamaikiečiai už vairo tampa nervuotais, nemandagiais, visada skubančiais, pypsinančiais vairuotojais. Pagalvokite apie blogus kelius. Dabar padvigubinkite 🙂 Jamaikoje keliai yra fantastiškai blogos būklės. Duobėti, bet tai nė iš tolo neprimena duobėtų kelių pavasarį Lietuvoje, duobės ten tokios, kad gali įkristi pusė mašinos, o ratas nepasiekti duobės dugno. Ir tai greitkelyje. Kuriame nėra nupaišyta skiriamųjų juostų. Be abejo, nėra jokio apšvietimo. A taip, ir Jamaika buvo britų kolonija, todėl vairuojama kairiąja kelio puse. Dažnai duobių apvažiuoti neįmanoma, todėl tiesiog tenka pasirinkti variantą ‘į kurią būtų ne taip žiauru įkristi’. Be atsarginio rato tikrai nepatartina leistis nė į vieną kelionę. Aišku, jeigu galite atseikėti pinigų ant keturiais ratais varomo visureigio, tada važiuojant Jamaikos keliais, dantys barškės kur kas mažiau. Vairuotojai – jie visada skuba, todėl nepatartina staigiai stabdyti, nes dažniausiai rezultatas bus įvažiavimas į uodegą. Keliai visada vingiuoti ir su blogu matomumu, bet tai nereiškia, kad negalima lenkti. Ir jie lenkia, o tada grįžta į juostą taip, kas pas mus vadinasi ‘mašinos užkišimu’ arba ‘avarine situacija’. Kitaip tariant, po kelių dienų supranti, kad kai tave lenkia, reikia spausti stabdį 🙂 Ir pypsinti. Net jei nereikia. Visi taip daro. Dar vienas praktinis patarimas – pasiimant mašiną iš nuomos, ant apžiūros lapelio susižymėti kuo daugiau įbrėžimų. Kai grąžinsit, gali labai praversti sakant ‘bet ponas, šitas jau anksčiau buvo, va matot, pažymėta’.

Antra dalis čia.

Loures karnavalas

Prieš pora dienų aplankėme didžiausią Portugalijos karnavalą Torres Vedras mieste. Kita diena, kitas karnavalas, kitame mieste. Mes jau beveik žinome, kad nebereikia skubėti, todėl po truputį išsiruošiame į Loures miesto karnavalą ir aišku teisingai padarėme, nes ir čia pradžia vėluoja kokį pusvalandį. Loures taip pat nebuvo parkavimo problemų, o ir už įėjimą mokėti nereikėjo, nors taip pat buvo aptverta kažkuri miesto dalis.  Nors ir neskubėdami, bet atvykome vėlgi jų standartais anksti, ir radome puikią vietą stebėti visą eiseną, nes su vaikišku vežimėliu vėliau prasibrauti per žmones būtų sunku.

loures_karnavalas (19)

Grojant ritmingai muzikai prasidėjo eisena, kuri jau iš pirmų personažų t.y. žmonių nešinų didelę papjė mašė (kramtyto popieriaus) kaukę matėsi, kad yra mažesnė tiek savo dalyvių skaičiumi, tiek platformų dydžiu, tačiau čia buvo vienas geras dalykas, tai – atitvarai nuo žmonių, kad platformos saugiai galėtų judėti. Tiesa už atitvėrimų blaškėsi mažesni vaikai vis pašokdami ar mesdami konfeti į šventės dalyvius, bet tai tik dar labiau kėlė nuotaiką. Loures karnavale platformos buvo mažesnės, traukiamos traktorių ir praktiškai be politikos. Dalyvių einančių tarp platformų kostiumų puošyboje vyravo plunksnos kas, ir vėl, labiau priminė per televizorių matytą Rio de Žaneiro karnavalą. Nors dalyvių ir mažiau, nes per valandą spėjo visos platformos apeiti ratą, bet žmonių susirinko gal net ir daugiau. Ir šiame karnavale šeimos buvo pasipuošusios įvairiais karnavaliniais kostiumais ar pačių darytais ar pirktais. Visų svarbiausia, kad visi vaikai buvo papuošti pradedant kūdikiais dar vežimėliuose ir baigiant jau strakaliojančiais aplink įvairaus amžiaus. Loures karnavale dar galima buvo pastebėti tarp dalyvių didesnį vaikų skaičių ir net neįgalių žmonių. Visi jie papuošti jų grupės pasirinktais kostiumais ir mielai fotografuojasi jei tik prieini :). Pastebėjome, kad čia platformos ir už jos einančių žmonių kostiumai susiję, ne taip kaip Torres Vedras mieste. Na ir kaip gi be vyriškų damučių – čia jų nebuvo tiek gausiai, vos viena keliolikos asmenų komanda, tačiau irgi mėgavosi mėgstamiasiu vyrų gėrimu – alumi.

Oficialus puslapis (blogas)

Torres Vedras karnavalas

Šiame aprašyme parašysime ką matėme Torres Vedras pavasariniame karnavale. Apie Loures miesto karnavalą skaitykite čia.

Bet dabar apie orus Portugalijoje. Vasarį dienomis vėlgi turime ~15-17°C temperatūrą. Sausio (statistiškai ir realiai blogiausio mėnesio Portugalijoje) pabaigoje nustojo dažni lietūs (dabar linoja 1-2 kartus per savaitę), šiek tiek atšilęs oras vis gina išeiti iš namų ar pavažiuoti iki pasivaikščiojimo vietų (smėlėtų ir uolėtų paplūdimių, Sintros regiono parkų). O prieš pora savaičių atsiradusios braškės (7-14 Lt / kg), tiesa ispaniškos, prideda nemažą pliusą šiltesniems kraštams.

torres_vedras_karnavalas (4)

Užgavėnės kitaip

Taip Lietuvoje vadinami karnavalai, kurie vyksta ir kitose pasaulio šalyse. Tik Lietuvoje tradiciškai kovoja lašininis su kanapiniu, kepami blynai, na ir keletas žmonių persirengia čigonais ar užsideda  kaukes, o Portugalijoje žmonės bando vyti žiemą persirengdami, dažniausiai visa šeima, ir stebėdami arba dalyvaudami karnavaluose. Juose yra renkama komanda, kuri persirengia vienodai ir dalyvauja eisenoje, taip pat matėme ir atskiras šeimas, netgi su diedukais ir močiutėmis, persirengusias savo pasirinktais personažais ar tiesiog spalvingais kostiumais, kurios puikiai papildė karnavalinę eiseną.

Portugalijoje karnavalai nevyksta didžiuosiuose miestuose (kaip kasmet per TV rodomas vis tas pats Rio de Žaneiras), o šalia esančiuose keliasdešimt tūkstančių gyventojų turinčiuose miesteliuose.

Dar prieš pora mėnesių pasiieškojome informacijos apie būsimus karnavalus ir pasirinkome apsilankymą didžiausiame Torres de Vedras (sekmadienį), o vėliau ir rekomenduotame Loures (antradienį) miestų  karnavaluose. Sekmadienio ir antradienio eisenos būna įdentiškos, todėl galima sudalyvauti mažiausiai dvejuose miestuose.

Karnavalo principai tokie, kad žmonių grupelės registruojasi, gauna savo  numeriuką ir dalyvauja kaukių konkurse. Jame vertinama pagal tris kriterijus: publikos balsavimas (įteikiamas specialus prizas), kaukių balsavimas (įteikiamas pagrindinis prizas), organizacinio komiteto balsavimas (įteikiamas taip pat specialus prizas). Jei būna perdaug (retais atvejais) registracijų tuomet grupės padalinamos į skirtingų dienų eisenas.

Karnavalai trunka gerą savaitę ir praktiškai kiekvieną vakarą yra koncertai bei šokiai iki paryčių (deja šį kartą sudalyvauti nepavyko).

Torres Vedras karnavalas

Rytas. Oras nusimato nelabai saulėtas, bet didžiulis noras pagaliau pamatyti, gal nevisai prilygstantį savo populiarumu ir dydžiu Rio de Žaneiro karnavalui, bet visiškai kitokį būdą švęsti užgavėnes, nugali. Šiame mieste vykstantis karnavalas yra vienas iš didžiausių. Viskas suplanuota, mašinų stovėjimo aikštelės numatytos, eisenos laikas taip pat nurodytas. Atvykome gal kokią valandą prieš pagrindinę eiseną, automobilį lengvai radome kur pastatyti, nors Lietuvoje prieš didžiuosius renginius žmonės anksti renkasi ir pagrindinės stovėjimo vietos greitai užsipildo. Šiam karnavalui buvo aptverta dalis miesto centro, o norint patekti į renginio vietą reikėjo susimokėti (apie 17 Lt asmeniui). Vos įėjus pasirodė ganėtinai nedaug žmonių, nors jau ir laiko iki padžios nedaug likę. Eisenos platformos jau stovėjo gatvėje prie kurių visi fotografuojasi, taip pat buvo ir nejudančių įspūdingo dydžio dekoracijų.

Šiuose kraštuose tikriausiai nieko nestebina vėlavimas, todėl ir eisena prasidėjo gal kokiu pusvalandžiu vėliau. Aišku neapsėjome ir be trumpalaikio lietaus, bet net ir jis nesugadino viso reginio ir karnavalo nuotaikos. Žmonių karnavaliniai kostiumai pasirodė tikrai įspūdingi, pradedant sudėtingais: smurfas (kur visas veidas buvo išdažyras mėlynai) ar juodaodžiais (taip pat veidas rankos ir matomos kūno vietos padengtos tamsia spalva) ir baigiant paprastais gėles ar neaišku ką vaizduojančiais dalykais.

Išradingi žmonės panaudojo visas įmanomas priemones: foliją, rėtį, kokteilinius šiaudelius, šiukšlių maišus ir dar begalę visokiausių daiktų, kad tik kostiumai būtų gražūs, išsiskiriantys ar kažką pranešantys. Bene vienas iš populiariasių kostiumų buvo vyrui persirengti moterimi :). Kaip jums toks vaizdelis: aukštakulniai, pėdkelnės, aišku stringai, sijonėlis vos dengiantis užpakalį, bliuskutė po kuria būtinai aiškiai matoma liemenėlė ir kuo didesnio dydžio, na ir išvirtęs plaukuotas alaus pilvukas 🙂 dar alaus skardinė vienoje rankoje ir cigaretė kitoje.

Pilna gatvė tokių ale damučių karnavale buvo kur bepasisuktum ten viena/-as ar kita/-as išlenda. Lietuvių akimis žiūrint kažkiek neįprasta, bet čia žmonės atsipalaidavę, moka iš savęs pasijuokti ir kitus pralinksminti, juk reikia šventes švest :).

Platformos visos važiavo keturračių ar kitų transporto priemonių pagalba. Puošimo temos buvo įvairios nuo filmų ar animacinių personažų iki politika ar erotika dvelkiančių didžiulių platformų. Eisenoje tarp platformų buvo nemažos žmonių grupės apsirengusios vienodai ir taip pat pasirinkusios kažkokia temą. Visa eisena judėjo ratu, bet kartojantis platformoms nebūtinai kartojosi žmonių grupės einančios tarp jų.

Karnavale neišvengta ir „žaliųjų“ temos, kur agituojama rūšiuoti šiūkšles arba šiūkšlių rūšiavimą susieja su politika. Pasirodo nepasitenkinimas valdžia jaučiamas ne tik Lietuvoje, aišku gal nemažai yra tarp lietuvių ir portugalų bendro juk ir jų, ir mūsų pragyvenimo vidurkiai nėra labai aukšti, ir pas juos, ir pas mus nedarbo lygis didelis ir dar begalę skaudžių panašumų galima rast, na bet grįžkime prie karnavalo temos.

Oficialus puslapis, Facebook